Žemėlapis - Viterbas (Provincia di Viterbo)

Viterbas  – miestas Italijoje, Lacijuje, Viterbo provincijos centras. Jis yra 80 km į šiaurę nuo Romos, o jį supa Kiminų ir Volsinų kalnai. Senovinį centrą supa viduramžių sienos, pastatytos XI–XII a. Į centrą patenkama pro senovinius vartus. 2021 m. mieste gyveno 66113 gyventojų.

Be žemės ūkio vietiniai gyventojai plėtoja puodininkystę, marmuro gavybą ir miško pramonę. Mieste yra saugomos Italijos aukso atsargos, veikia Tuskijos universitetas (įkurtas 1979 m.), svarbi Meno akademija, praeina piligrimų kelias Via Francigena.

Miestas pirmąkart paminėtas kaip Castrum Viterbii VIII a. Jį sustiprino lombardų karalius Deziderijus 773 m., kai nesėkmingai bandė užimti Romą. Kai popiežiai gavo frankų paramą, Vitebras tapo Popiežiaus valstybės dalimi, bet su tuo nesutiko Šventosios Romos imperatoriai, kol 1095 m. miestas tapo nepriklausoma komūna.

Kai popiežiams iškildavo sunkumų Romoje, Viterbas buvo jų mėgstama rezidencija pradedant Eugenijumi III (1145–1146 m.), kuris buvo nesėkmingai apsiaustas. 1164 m. imperatorius Frydrichas I Barbarosa paskelbė miestą antipopiežiaus Paskalio III sostine. Po trejų metų jis suteikė Viterbui miesto statusą ir jo karius pasitelkė kovoje prieš Romą. 1172 m. miestas pradėjo plėstis: sugriovė Ferento miestą ir užėmė daug žemių. Tuo metu tai buvo vienas labiausiai klestinčių ir svarbiausių miestų Centrinėje Italijoje, o jame gyveno beveik 60 tūkst. žmonių.

1207 m. popiežius Inocentas III Viterbo katedroje surengė susirinkimą, bet vėliau miestas buvo ekskomunikuotas kaip eretikų mėgstama vieta ir romėnų nugalėtas.

XIII a. miestą pamainom valdė Gatti ir Di Vico šeimų tironai. Frydrichas II patraukė Viterbą į savo pusę 1240 m., bet kai vokiečių kariai buvo išvyti po trejų metų, imperatorius nesėkmingai bandė apsiausti miestą. Nuo to laiko miestas visada buvo popiežiaus pusėje. 1257–1261 m. mieste gyveno ir mirė popiežius Aleksandras IV. Viterbe buvo išrinktas jo įpėdinis Urbonas IV.

1266–1268 m. popiežius Klemensas IV išsirinko Viterbą baze nuožmioje kovoje su Hohenštaufenais: iš Popiežiaus rūmų jis eksmomunikavo Konradino Švabo armiją, kuri artinosi prie miesto. Kiti mieste išrinkti popiežiai buvo Grigalius X (1271 m.) ir Jonas XXI (1276 m., jis mirė Viterbo popiežiaus rūmuose, kai įgriuvo nesenai pastatytos bibliotekos lubos jam miegant), Mikalojus III ir prancūzas Martynas IV. Viterbiečiai pasipiktinę svetimšalio rinkimams, kuriems vadovavo Neapolio karalius Karolis I Anžu, įsiveržė į katedrą, kur buvo susirinkusi konklava ir suėmė du kardinolus. Po to jie buvo ekskomunikuoti, o popiežiai 86 metus vengė rodytis mieste.

Be popiežiaus miestas pateko į Di Vico rankas. XIV a. Giovanni di Vico be Viterbo valdė Čivitavekiją, Tarkviniją, Bolseną, Orvjetą, Todį, Narnį ir Ameliją. Jį sutriuškino kardinolas Gil de Albornoz 1354 m., pasiųstas Avinjono popiežių atgauti jiems priklausančias žemes, ir pastatė pilį. 1375 m. miestas atidavė raktus Francesco Di Vico, buvusio tiro sūnui, bet po trylikos metų miestiečiai jį nužudė. Po to Viterbas kreipėsi į popiežių Urboną VI, o vėliau į Giovanni di Sciarra di Vico, Frančesko pusbrolį. Tačiau popiežiaus Bonifaco IX kariai jį išvijo 1396 m. ir įvedė tvirtą popiežiaus valdžią. Paskutinis di Vico, valdęs Viterbą Džakomas buvo nugalėtas 1431 m.

Tapęs Popiežiaus valstybės dalimi Viterbas prarado savo reikšmę. XVI a. mieste gimė renesanso humanistas Latino Latini. 1871 m. miestas atiteko Italijai.

II pasaulinio karo metu miestą okupavo Vermachtas ir jis buvo smarkiai bombarduojamas priešininkų jėgų. Šių įvykių metu mieste žuvo 1017 gyventojų.